Šiandien su mama kepėm paprikėles – paprikų laiveliai, įdaryti ryžiais ir soja. Non-vegetarai gali įdaryti ir mėsa. Galvojau nufotkinti visą procesą, bet buvau užsiėmusi pjaustymu, tai nebuvo kaip, o galutinio paprikėlių vaizdo irgi nepavyko pagauti – kai iškepė, taip skaniai užkvipo, kad net užmiršau :D Prisivalgiau, niam niam ;>

Vilnius yra gerai tuo, jog ten visada yra ką veikti. Po viso lėkimo ir net savaitgalinio tempo, Klaipėda primena tylų kurortą su viena pagrindine gatve. Nelabai jau ir realybė, šiaip, kitokia. Nors pargrįžus sūrokas oras labai pakėlė nuotaiką ;>

Daug laiko praleidau Vilniuj prieš ir po stojamųjų, seniai bemačiau namiškius. Kačiukai užaugę baisiai, bet dar nespėjau prifotkinti. Rainiuką jau atidavėm, ryt atiduosim Minę ir liks tik dvi mamytės ir dvi mergytės. Lieka surast namučius vienam kačiukui :)

Poniai, kaip visada, džiūgesingai prašė morkų. Pirštai dar vietoj ;> Nemačiau dar šiemet ir rožių pražydusių, nes kai išvažiavau, tai tik mažus pumpurėlius tekrovė. Su kiekvienais metais vis daugiau ir daugiau žiedų sukrauna. Reikės žoles aplink sutvarkyt, o tai nėr kam laiko ravėt… Br :D

Vis tiek, nori nenori, namai yra namai. Visi tie rakandai kažkaip suteikia malonius jausmus – gera :)

Kadangi sėkmingai po egzų ir toliau sėdžiu Vilniuj, tai ir namų jau spėjau pasiilgt. Tiksliau, ne tik namų, bet ir pačios Klaipėdos, su savo spalvotais kranais, marių pakrante, palyginus miniatiūriniu Akropoliu.

(Foto gana senos, pavasario pradžios.)

Kaip jau daugeliui žinoma, sugalvojau stot į fotografiją. Aišku, Lietuvoje pasirinkimų galimybių maža, tai pasirinkau Vilniaus Dailės Akademiją. Ketvirtadienį “parinausi” fotografavimo egzamine, o penktadienį – scenarijaus piešimo. Apie pastarąjį pasakot nėra labai ką, bet apie foto… Ryte atsikelis ir matai – lyja, pilka pilka, nė sumauto dėbesėlio danguj, nė jokios saulutės ir, aišku, jokio šėšeliuko, kurį būtų galima panaudot šviesotamsai. Reikėjo atiduot šešis kadrus, o tema – automobilių stovėjimo aikštelė prie pat Barbakano. ;> Pagal LAMĄ rezultatai turi būti pranešami per 48 val. stojančiajam. Žinoma, neužmirškim, kur esam. Lietuva  net su savom taisyklėm pasidaro išimčių, tad atsakymas į klausimą “Kada žinosi, kiek gavai?” tiesiog neįmanomas.

Šiaip liūdna istorija. Juodosios yra Čikitos (mamytės), o baltoji – kieme gyvenančios katės. “Kieminė” buvo atsivedusi keturis mažylius, bet vieną vakarą pamatėm, kad sužeista jos ausis ir akis. Iš garažo į kiemą pradėjo lįsti kačiukai, bet tik du. Spėjam, kad anų dviejų jau nebėra, nes miške kiaunių ir pan. pilna. O gal koks priklydęs katinas užpjovė. Vieną vakarą šėrėm “kieminukus” ir taip gavos, kad baltoji nebėjo kartu su broliuku ir mamyte į garažą (namo). Mano mama parsinešė baltąją namo, o Čikita kažkokiu stebuklingu būdu ją priėmė kaip savą. Tai dabar vietoj dviejų mažių, turim tris. Tris kartus baisesni rytai :D

Tiesa, berniukas ieško namų!

Sveiki!

Labas rytas!

O gal vakaras.

Na, žodžiu. Labas vėl. Dabar tikrai rašysiu. Turbūt niekam neįdomios istorijos, kodėl nustoji rašyt, kodėl “užstringa” blogo išvaizda, kodėl įrašai pasirodo kas metai ar apskritai nebepasirodo :D

Kad jau būtų ką parodyti, štai foto, kurios buvo trumpam atgaivinusios mano blogą: